_edited.png)
ISTORIJA
Vilniaus Arkos bendruomenės istorija prasidėjo 2004 m., susibūrus iniciatyvinei grupei, kurią sudarė vos keli žmonės. Grupės tikslas buvo sukurti namus žmonėms su intelekto negalia, kuriuose jie būtų gerbiami ir mylimi.
Padedant Pal. J. Matulaičio socialiniam centrui, tais pačiais metais buvo nupirkta sodyba Čekoniškių kaime ir įkurti „Betzatos“ bendruomeninio gyvenimo namai. Būtent nuo „Betzatos“ prasidėjo kelias, atvedęs į šiandieninę Vilniaus Arkos bendruomenę.
Bendruomenės pradininkai svajojo, kad žmonės su intelekto negalia galėtų gyventi ne didelėse institucinės globos įstaigose, o jaukiuose bendruomeninio gyvenimo namuose.
Svajojo, kad būtų atsižvelgiama į kiekvieno žmogaus individualius poreikius, puoselėjami tarpusavio santykiai, užtikrinama pagarba, rūpestis ir artimas ryšys.
Vilniaus Arkos bendruomenės gyvenimo namai „Betzata“ pirmąjį gyventoją Martyną pasitiko 2005 metų pabaigoje. Pamažu prie bendruomenės jungėsi vis nauji gyventojai, o 2024 metais į gyvenimo namus atvyko Birutė ir Juozas. Šiandien „Betzatoje“ kartu gyvena 10 žmonių.
2012 m., ieškant daugiau prasmingo užimtumo galimybių žmonėms su intelekto negalia, pradėtos kurti Lobių dirbtuvės – medžio dirbtuvės, kuriose vystomas socialinis verslas. 2018 m. jos prisijungė prie Vilniaus Arkos bendruomenės ir tapo svarbia organizacijos dalimi.
„Betzatos“ vardo istorija
Įsikūrimo pradžioje dar tik besiformuojančiai bendruomenei buvo svarbu pasirinkti pavadinimą, kuris atspindėtų iniciatyvinės grupės tikėjimą ir išgyvenimus, lydėjusius bendruomenės kūrimosi procese. Biblijoje aprašytas pasakojimas apie Betzatos vietovę, garsėjusią gydančiu vandeniu, bendruomenės įkūrėjams tapo jų pačių vidinio virsmo simboliu ir neatsiejama bendruomenės istorijos dalimi.
Pasakojama, kad prie Betzatos maudyklės gulėjo ligonis. Jėzus jo paklausė: „Kodėl tu neini prie vandens?“ – „Niekas man neištiesia rankos ir nenuveda“, – atsakė jis.
„Jėzus nukeliavo į Jeruzalę. Jeruzalėje, prie avių vartų yra maudyklė, žydiškai vadinama Betzata, turinti penkias stogines. Jose gulėdavo daugybė ligonių – aklų, raišų, išsekusių. Ten buvo vienas žmogus, išsirgęs trisdešimt aštuonerius metus. Pamatęs jį gulintį ir sužinojęs jį labai seniai sergant, Jėzus paklausė: „Ar norėtum pasveikti?“ Ligonis atsakė: „Viešpatie, aš neturiu žmogaus, kuris, vandeniui sujudėjus, mane įkeltų į tvenkinį. O kol pats nueinu, kitas įlipa greičiau už mane“. Tada Jėzus tarė: „Kelkis, imk savo gultą ir eik!“ Ir žmogus bematant išgijo, pasiėmė gultą ir pradėjo vaikščioti.“
(Jn 5, 1-9)
Noras būti tais, kurie ištiesia ranką ir padeda pasiekti gydantį šaltinį, iki šiol yra Vilniaus Arkos bendruomenės misijos dalis.
2015 metais buvo baigtas įgyvendinti „Betzatos“ bendruomenės plėtros projektas, finansuotas Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšomis. Išplėstų „Betzatos“ gyvenimo namų atidarymo šventėje dalyvavo ir Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė.
Siekdama integruotis į Tarptautinę Arkos Federaciją ir išlaikyti savo autentiškumą 2008 metais bendruomenė tapo Arkos projektu, o nuo 2018 m. Tarptautinės Arkos Federacijos nare.